Ieva Karvelytė

Ieva Karvelytė

Nuo pat vaikystės muzika mano gyvenime labai svarbi sritis. Būdama 3-4 metų jau lankiau dainavimo ansamblį bei šokių užsiėmimus. Vėliau, kai suėjo 6 (šešeri), pabandžiusi pagroti pianinu ir netyčia sukūrusi trumpą kūrinėlį pajutau didelį norą mokytis groti šiuo instrumentu, kurti muziką. Tada ,,nutempiau mamą už rankos” į muzikos mokyklą ir pasakiau, kad mokysiuosi tik čia. Taigi toliau 8 metus prie pagrindinių mokomųjų dalykų mokiausi groti fortepijonu, muzikos teorijos ir kt. Viskas patiko, tačiau kažko trūko ir baigusi muzikos mokyklą jaučiausi labai pavargusi. Buvau be galo dėkinga visiems mokytojams už žinias kurias man suteikė, tačiau nesijaučiau savęs realizavusi, greičiau praradusi dalį savęs. Greičiausiai dėl to, kad ten buvo mokoma tik muzikos atlikimo, o kūrybos nebuvo. Kelis metus net neprisiliečiau prie pianino. Tačiau po šios pertraukos netikėtai parašiau dainą su melodija ir su žodžiais. Tai man buvo naujas atradimas. Pajaučiau, kad man reikia vokalo dėstytojo pagalbos, kad šią dainą geriau atlikčiau. Iš tikrųjų labai bijojau vėl pajusti muzikos mokslo skonį ir nusivilti, bet netikėtai suradusi vokalo mokytoją Virginiją Bagdonavičiūtę atgavau meilę muzikai. Jos užsiėmimuose galėjau laisvai išreikšti savo kūrybinę pusę, kadangi mokytoja mokino improvizacijos, atsipalaidavimo atliekant kūrinius. Džiaugiuosi, kad sutikau šią mokytoją ir ji padėjo man atrasti save iš naujo, suvokti kuria kryptimi noriu judėti savo gyvenimo kelyje.

O šiuo metu studijuoju klasikinį vokalą Lietuvos muzikos akademijoje. Ir kuriu dainas bei muzikinius kūrinius fortepijonui. 

JOGAILĖ ŠUTKUTĖ - MISIŪNĖ

JOGAILĖ ŠUTKUTĖ - MISIŪNĖ

Nuo mažens buvau meniška siela, piešdavau komiksus, kol laukdavau pas tėvus darbe, piešdavau savo gyvūnėlius, šeimos narius, monstriukus, babaužius, kaip turbūt ir daugelis mažų vaikų. Kadangi mano senelis buvo gerbiamas muzikantas ir kultūros centro direktorius Naujojoje Akmenėje, visai anksti susidomėjau ir muzika. Pabaigiau muzikos mokykloje smuiko specialybę, grojau mokyklos orkestre, bei kartu su seneliu kapeloje. Baigusi meno mokykla nusprendžiau, jog noriu dainuoti. Taip mano keliai susijungę su mokytoja Virginija Bagdonavičiūte. Ji man suteikė drąsos, dainuodama atradau ne tik savo balsą, bet ir atsipalaidavimą, bei savo vidinę magiją. Neužilgo, baigusi mokyklą, nusprendžiau išvykti į Jungtinę Karalystę, kur įstojau į dainų rašymo specialybę. Ten susipažinau su savo dabartiniu vyru, kuris taip pat iš tos pačios gimnazijos kaip ir aš, taip pat ir muzikantas.

Universitete teko groti ne tik klasėje, bet ir ant scenos prieš pilną salę žmonių, kameras, bei daryti garso įrašus profesionalioje įrašų studijoje. Teko susipažinti su nuostabiais žmonėmis iš įvairiausio lygio muzikos grupių, pabuvoti daugybėje muzikos festivalių.

Visos mano didžiausios gyvenimo patirtys ir gyvenimo pokyčiai yra lydimi meno ir muzikos. Kad ir kuria kryptimi mano gyvenimas nukryptų, žinau, jog mane lydės piešimas ir muzika.

Man menas ir muzika – tarsi sielos saviraiška. Jai nėra ribų, o be jos jautiesi tarsi be sielos. Ji nepadės atsikratyti baimės, tačiau padės atrasti savyje drąsos padaryti tai, ko bijai. Per muziką ir meną gali perduoti emocijas ir subtilias mintis, kurių žodžiais taip lengvai nepasakysi, išlieti visą savo džiaugsmą, liūdesį, nerimą. Tai tarsi sielos terapija, be kurios aš šiame gyvenime jaučiausi tuščia, nes man menas yra gyvenimo kibirkštis.

Karolina Rekštytė

Muzika nuo vaikystės buvo didelė mano gyvenimo ir asmenybės dalis. Dainuoti pradėjau dar būdama ketverių, o kuomet būdama 14 metų vokalą pradėjau lavinti pas mokytoją Virginiją, atradau dar iki šiol neatrastas savo balso galimybes.

 Per tuos keletą metų, kuomet mokiausi pas mokytoją, dalyvavau miesto ir tarptautiniuose konkursuose, miesto renginiuose. Tai ne tik prisidėjo prie mano balso lavinimo, buvimo scenoje, bet vėliau paskatino ir kurti savo muziką bei rimtai svarstyti apie atlikėjos-kūrėjos kelią. Vis dėlto atradusi savo kitus talentus šio kelio nebetęsiau, tačiau man muzika yra mano sielos išraiška, tai mano asmenybė. Per muziką pamatytas pasaulis niekada nebelieka toks pat – jis amžinai lieka savotiškai magiškas. Negana to, muzikos kūryba ir jos atlikimas išugdo ir kūrybinį mąstymą, kuris yra viena svarbiausių žmogui, kuris nori prisidėti prie savo valstybės ar žmonijos progreso, savybė. Taigi galiu pasakyti, kad muzika niekur nedingo – ji yra viena mano asmenybės ir sielos sudedamųjų, be kurios nebūtų ir manęs, arba aš tiesiog nebūčiau tokia, kokia šiandien esu.